Kada stebėjai besileidžiančią snaigę, kylančią saulę.... kada klauseisi stūgaujant vėją medžių viršūnėse...? Kada savo kūnu jautei tyrą speigą ar ugnies skleidžiamą šilumą? Ko klausei žvaigždžių neužgožtų didmiesčio mūrais...?
Ar gali prisiminti, kad jaukumui pakanka vos kelių malkų, kad kūnui pamaitinti užtenka saujos riešutų ar džiovintų vaisių. Kad norint "kažką" pamatyti, pajausti nereikia įveikti tūkstančius kilometrų. Jog kartais nueitas žingsnis gali priminti kas esi, kuo ir ko gimei šitoj žemėj. Kad net ir sotus šiltuose namuose nevisada randi vidinę ramybę.
